about

2020-aisias metais buvo paskelbta apie planuojamą Kauno apskrities viešosios bibliotekos pastato renovaciją. Nerimaujant dėl neapibrėžtos ir trapios bibliotekos ateities bei atsižvelgiant į tai, jog pastatas nėra įtrauktas į valstybės saugomų kultūros vertybių registrą, mes atlikome nuoseklų KAVB erdvės tyrimą. Tarsi į kreonines šalčio vonias neribotam laiko tarpui panardinome architektūrines pastato struktūras bei užfiksavome originalius šios vietos atmintimi ir potencialais įsigėrusius paviršius. Paskutinį kartą filmavimo kamerų atminties kortelėse įrašėme viešąsias pastato erdves bei įprastai vartotojams neprieinamus septynis saugyklos aukštus, savo geležiniuose gniaužtuose tvirtai laikančius apie du milijonus leidinių.

Melting histories in KAVB library

Text: Tautvydas Urbelis

Close your eyes and relax. Feel the weight of your body. Now take a deep breath and open your eyes – you are in Kaunas, walking up the Parodos Hill. You can already see the charming tree-lined streets of Žaliakalnis. At this point it is impossible not to notice Kaunas County Public Library. Situated in an old oak grove and towering above the wooden houses of Žaliakalnis, this elegant red brick matron overlooks much of the surrounding districts. Its distinctive round towers on either side of the entrance steps are balanced with sharp angles and radiate a dignity that is matched by only a few buildings in Kaunas. Kaunas County Public Library is a cultural gem that slowly grew and allowed different layers to form its body. It has a rich history and it is not easy to pin down what is the real beginning of the library. Maybe it was the 3rd September 1987 when the grand opening of the current building took place? Or maybe the 1st October 1950 when the library started operating in The Chamber of Commerce, Industry and Crafts? But what about 1869 when the first public library was opened in Kaunas? Its ancestral lineage is undeniable. We can even go a little further back, to 1361 – the first historical mention of Kaunas, as there is no library without a city. Or 2600 BC, the date of the first known library in Mesopotamia, as there is no city without a library.

There is no doubt that tracking back origins and drawing the family tree of such a building is no easy task. It requires patience and endurance. The information that you are reading was also collected while exercising patience – handling old publications and archival material, turning over dry, yellowish paper, applying moisturizer after hands start feeling uncomfortably dry. The experience of history is equally meditative, visceral and contemplative. For a moment think of your hands as warm portals to different times and lives. The eyes, brain and finally the whole body is submerged into the ethereal flow of history. Kaunas County Public Library is part of this flow and also a container of flows that slow down to such low speeds that eventually they ossify into books, publications and documents. Slowness encapsulates the whole library and its surroundings, as it gently starts to hibernate for years, decades and even millennia. The proof of this slumber can be found in the foundations of the building which contain age-old granite and marble. The foundations serve as roots connecting the building to a hill that was formed approximately 12, 000 years ago, when the last ice age was retreating. The hill is rich with sediment brought by moving ice from the depth of the long-gone oceans. Layers, formed millions of years ago, gently carry a hibernating library as it moves and is moved by the flows of history.

Tracing back history requires equal parts of historical knowledge, patience and plasticity. Brute historical classification smothers all life, impatient inquiry misses fragile parts of history, but plasticity might provide a glimpse into the dazzling world of library-formation. Plasticity, as theorized by French philosopher Catherine Malabou, bridges the gap between hard science and the humanities, and almost any facet of human life through the inquiry into the brain. The question that Malabou raises – how to grasp the fact that our brain is an organ functioning like any other organ in our body, but the impact of the brain surpasses bodily functions. The uniqueness of the brain taps into the questions of the origins of consciousness, self-awareness and self-perception. Today we can monitor chemical and electric signals the brain sends and receives, but neither the signals nor their movement can fully explain consciousness.

More importantly, in the context of library-formation, plasticity refers to the brain’s capacity to transform itself and regenerate, implying alluring potential for growth. However, as Malabou states, this is only one part of its spectrum. Such a focus on an overwhelmingly positive understanding of plasticity undermines its destructive side, marked by trauma and neurodegenerative disorders. Perceiving it as a coherent, evolving and traceable feature, it is easy to marginalise and even negate those who do not possess these qualities. In other words, current understanding of the brain creates a filter that heavily favours those who possess traits that are deemed ‘fitting’ or ‘normal’ by the current socio-economic system. In many instances, the immense creative potential of plasticity is threatened by its capacity to justify oppression and instigate gatekeeping, and therefore is continuously appropriated by the dominant socio-economic systems. What we described are two opposite poles of plasticity’s spectrum.

When researching Kaunas County Public Library, the Institute of Heritage compiled an unorthodox timeline that can serve as a great example of different types of plasticity.

Even without deep historical knowledge of the library, it is easy to notice that some of the entries of the timeline would not hold up to academic scrutiny. The retreating ice age around Nemunas or the architects’ trip to Donetsk seem like irrelevant trivia or odd facts. However, looking at processes and the people who enabled the formation of the library as a non-linear mesh of interactions, allows us to recognize its processual and historical richness. Even though the timeline contains facts, the relationship and interaction of these facts do change – irrelevant trivia under certain circumstances can become a key component of library-formation (or any other phenomena). Usually these are slow processes; recognizing relationships between historical processes requires patience and endurance. But even though we cannot hear the noise of the retreating ice age, this sound is inscribed into the foundations of the library as age-old granite and marble.

It is far easier to subscribe to the aforementioned logic of the dominant socio-economic paradigm as it feeds on easily recognizable patterns and repeatable traits, offering fast-track access to reductive reality. Appropriated plasticity simplifies the world and leaves it increasingly homogeneous. Such plasticity uses the excess of goods, images and information to mask the oppression of diversity. Accepting and redeeming the destructive side of plasticity enables us to recognize and cherish the perseverance of wounded diversity. It does not deny the existence and even importance of positive potential or progress, but firmly asks to remove the filters that separates ‘normal’, ‘healthy’ from ‘abnormal’ and ‘sick’.

Looking at the timeline’s dynamic and the fluid interpretation of components that enabled the emergence of Kaunas County Public Library, opens up space for diverse and divergent actors to remind us about their contribution. Even if the contribution is difficult to detect. Maybe because of this, the library gradually became a refuge for those who felt left behind by a reality driven by reductive progress. If you have ever visited the library, especially during the daytime, you have probably heard someone talking to themselves or noticed someone struggling with the keyboard in the computer room, or maybe seen someone aimlessly wandering between bookshelves, gazing seemingly everywhere and nowhere in particular. These gentle, melancholic and often uncomfortable moments helped create the rich fabric of the library. After many years of existing almost unnoticed in the shadow of great oaks, it finally happened – Kaunas County Public Library was going to be renovated. For this reason all books had to be removed from the building. A mammoth effort and probably a cause of substantial distress for the employees who for decades have been nurturing an almost impeccable ecosystem. The process opened spaces and gave an unprecedented access to the inner world of the building. For a couple of weeks, after the books were removed but the renovation hadn’t yet started, the library went into uncanny stasis. Old bookshelves, abandoned by their raison d’être – books – remained lined awkwardly in spacious rooms, with only an occasional plant for company. A pyramid-shaped gigantic chandelier, made of three thousand identical glass cylinders, calmly absorbed the silence and serenity of an empty building. Myriads of drawers that contained the register of all the books in the building became small containers of an empty space. Walking in such a building feels strange – an old grayish carpet absorbs the steps, creating a sensation of floating in a huge container of passing knowledge. The building inhaled and imploded, as if preparing to vanish back to the times when mammoths grazed the newly formed shores of Nemunas river.

But do not worry – Kaunas County Public Library still stands surrounded by calmly swaying oaks. In the near future it’s gonna be wrapped in a white wrap, marking the process of renovation works. Inside – bare concrete, rubble and dust. The white wrap will hide the ongoing works but it is simultaneously very suggestive, even seductive. Wrapped up and transformed from within, the library demonstrates plasticity that is ripe with potential, but potential that can accommodate not only ‘healthy’ but also ‘sick’.

After all, positive and destructive are different positions within a spectrum. Different processes and facets of plasticity ceaselessly interact with each other, enabling reality and nurturing its diversity. And if one day, when the protective wrapping is no longer hiding the building, and you notice something completely different, something that does not resemble the Kaunas County Public Library that you once knew – do not be afraid. Kaunas County Public Library has existed in a multitude of shapes, forms and narratives. From oaks of Eocèn to the mind of architect Boleslovas Zabulionis and the sweaty palms of construction workers – Kaunas County Public Library has transformed itself in ways we are yet to understand.

From personal archive of architekt Boleslovas Zabulionis:

Biblioteka buvo suprojektuota kaip monumentali ir nepajudinama knygų tvirtovė, tačiau dabar atsidūrė kiek nejaukioje pozicijoje. Tokios įstaigos kraustymosi procesas yra jautrus ir sudėtingas  - tvarka, čia veikusi virš trijų dešimtmečių, buvo išardyta, o per šį laiko tarpą suformuotos, smegenų neuronų tinklus primenančios, jungtys nutrauktos, paženklintos, sukrautos į pilkas plastikines dėžes bei sunkvežimiais paskleistos po įvairias mieste esančias saugyklas, viliantis, jog ateityje viską pavyks sujungti iš naujo.

Vaizdai, kuriuos jūs matote šiuose ekranuose, šiandien jau egzistuoja tik išsaugotos atminties pavidaluose: prisiminimuose, sapnuose, istoriografiniuose šaltiniuose, archyvinėje medžiagoje, magnetinėse juostose, serveriuose.

Bibliotekoje praleidę kelias savaites pastebėjome,jog talpyklos tapo vienu iš pagrindinių mūsų darbo įrankių, įgalinusiu tyrinėti archyvus, pasirūpinti skaitmeninėmis kopijomis, stabdyti dūlėjimą ar manipuliuoti laiku. Manome jog talpykla yra nepelnytai istoriškai pražiūrėtas objektas, todėl norėtume pasidalinti savo įžvalgomis bei kelių kitų autorių mintimis, susijusiomis su talpyklos (konteinerio) ir talpinimo idėja.

Ištrauka iš Kaune skaityto pranešimo “Talpykla: įrankis formuoti atmintį bei suvaldyti laiką “, 2021.

“(...)

Nešioklės reikšmę aptarianti mokslinės fantastikos rašytoja Ursula Le Guin, savo populiariojoje esė “Carrier Bag of Fiction”, atkreipia dėmesį į tai kaip buvo kuriamos istorijos atspindinčios galią, smurtą ir karą, pasakojimui dažniausiai pasirenkant objektus tokius kaip ginklai, ietys, lazdos, akmenys. Susitelkiant į herojus kurie kovoja ir skrodžią istoriją kiaurai, tarsi strėlė, pamirštama visai kita istorijos pusė: rinkėjų, puoselėtojų, globėjų. Esėje suponuojama, kad protagonistas gali būti ir tas kurio atributas yra ne ginklas, o talpykla. Ursula nagrinėdama istorijų rašymo, sudarymo, pasakojimo motyvus, bei tai kas turi privilegiją pasakoti istorijas, taip pat aiškiai atskiria vyriškąją ir moteriškąją puses: ietis, lazda, karas – vyriškoji (masculine); indas, talpykla, nešiojimas - moteriškoji (feminine). Žmonijos evoliucijos istorija yra įrankių istorija, bet ne talpyklų istorija, nors galėtų būti kitaip. Ir galbūt įrankiai išstūmė talpyklas iš istorijos ne tik dėl to, kad senosios talpyklos greitai sunykdavo, bet ir dėl aiškaus atskyrimo, kurį būtų galima traktuoti, kaip galios pozicijos išraiška.

Derėtų įvardinti pagrindines talpyklų savybes, kurias savo tekste “Contained within history” išskiria archeologas John Robb:

"1) Talpyklos kuria erdves, kuriose gali būti taikomos skirtingos savybės ir įvykti skirtingi procesai.
(2) Talpyklos žaidžia su laiku, sulėtindamos arba pagreitindamos procesus.
(3) Talpyklos gali paversti savo turinį transportuojamu, taip leisdamos jam peržengti vienos vietos ribas.
(4) Talpyklos atskiria ir sutvarko savo turinį, įvesdamos tvarką ir prieštaraudamos entropijai."

Stalčiai ir saugyklos, pastatai ir bibliotekos, kietieji diskai ir maisto pakuotės yra akivaizdūs talpyklų pavyzdžiai, tačiau ši sąvoka savyje talpina gerokai daugiau.

“Talpyklą galima apibrėžti kaip bet kokį daiktą, galintį neribotą laiką laikyti savyje ką nors kita, izoliuojant turinį nuo išorinio pasaulio poveikio. Talpyklos jokiu būdu nėra priešprieša sandoriui (transaction). Kai kurios iš jų yra skirtos ilgalaikiam saugojimui, t. y. tam tikros rūšies sandoriui, kuris vyksta laike, o ne erdvėje. Kitos yra specialiai sukurtos transportavimui ir išpakavimui. Trumpai tariant, konteineriams būdinga dviguba logika: jie ir įgalina, ir stabdo sandorius. Žodis "kategorija" pats savaime yra konteineris. Kalendoriai vienoje konceptualioje erdvėje talpina ir praeities ir ateities laikotarpius; tą patį galima pasakyti ir apie ir apie rankraščius bei knygas. Konteinerių topografijos viršūnėje yra daiktai, kurie turi kažką, ką iš karto suprantame kaip vidų. “ - tekste “On Containers: A Forum.Introduction and Concluding Remarks.”, aiškina kultūros antropologas Andrew Shryock bei istorikas Daniel Lord Smail.

Istoriškai, poreikį talpykloms, galima sieti su pirmosiomis ugniavietėmis,atsiradusiomis prieš beveik du milijonus metų. Į vieną vietą susirinkusiems žmonėms reikėjo atsinešti maistą bei kitus savo daiktus. Tiesa, daiktinių įrodymų išlikę nėra, nes pirmosios talpyklos sunyko, tačiau tai turėjo būti organinės kilmės medžiagos, tokios kaip išskaptuoti moliūgai, skrandžiai ar tušti stručių kiaušiniai; ryšuliai. Šie primityvūs konteineriai, pagrinde, buvo naudojami transportavimui,o ne laikymui. Žmonėms pradėjus gyventi sėslesnį gyvenimą, talpyklos padėjo ilgiau išsaugoti šviežią sezoninį maistą. Iki šiol jiems to daryti nereikėjo,nes būdami klajokliais, žmonės judėjo kartu su kintančiu klimatu. A. Shryock ir Daniel L. Smail tekste teigiama, jog prieš maždaug 30 tūkst metų norėdami išsaugoti mėsą, žmonės kaip talpyklas naudojo pelkes, o kiek vėliau - prieš 20 tūkst. metų, dabartinėje Kinijoje, atsirado pirmieji moliniai indai, kurie būdavo užkasami,o jų turinys saugomas specialioms šventėms-vakarėliams ir talpino aliejus bei alkoholį.

“Tapyklos įsitraukia į natūralias irimo formas, kurios pačios savaime yra entropiniai procesai. Tačiau šis kišimasis laiko rodyklę veikia įvairiais būdais. Kai kuriais atvejais konteineriai sulėtina laiko tėkmę. Tačiau yra ypatingų konteinerių rūšių, pavyzdžiui, kimči gamybai naudojami indai arba juodos plastikinės komposto dėžės, kurios, sutelkdamos bakterijas ir šilumą, pagreitina irimą. Jei žmonės tūkstantmečius vystėsi kartu su talpyklomis, vadinasi, mes, kaip rūšis, esame įsitraukę į didžiulį, nuolatinį laiko organizavimo ir keitimo eksperimentą. Tikriausiai nėra jokio kito artefakto, kuris taip lengvai ir sistemingai dirbtų su laiku, kaip talpykla.”, tęsia A. Shryock ir Daniel L. Smail.

Talpyklos istorija ir savybės sufleruoja  galimybių, galios santykių bei transakcijų istoriją. Talpykla yra ankstyvasis įrankis kurti politines sistemas, įgalinantis kontrolę, resursų valdymą. Tai yra tiesioginis ir esminis įrankis įveiklinti kapitalizmą,kuris be laikymo ir transportavimo talpų paprasčiausiai neegzistuotų. 19 amžiuje, vykstant prekybos revoliucijai, įsivyravo nauja dominuojanti talpykla – pirkinių maišelis. Pradėjo formuotis ir iki šiol neužfiksuotas reiškinys – nevalingas kaupimas. Tokioje būsenoje žmogus kompulsyviai ir obsesyviai renka nereikalingą šlamštą: butelių kamštelius, laikraščių krūvas ir t.t.

Istorikas Daniel L. Smail savo tekste “Neurohistory in Action, Hoarding and the Human Past” oponuoja mokslininkų bendruomenėse įsigalėjusiai nuomonei, jog tokio pobūdžio kaupimas kyla tik iš defektų biologiniuose, genetiniuose procesuose:

“(...) mokslininkų bendruomenė nevalingą kaupimą aiškina kaip kognityvinės struktūros trūkumus. Pavyzdžiui, kai kurie tyrimai siūlo, kad jei asmuo patiria tam tikros smegenų dalies pažeidimą, yra didesnė tikimybė, kad jis pradės kaupti daiktus. Kiti mokslininkai teigė, kad kompulsinis kaupimas pasireiškia šeimose ir net gali turėti genetinį komponentą. (...) Tačiau jei sutiksime su šia išvada, tuomet, kartu su evoliucijos psichologais, turėsime sutikti, kad kaupimas yra universalus kognityvinis reiškinys, būdingas visoms praeities ir dabarties pasaulio populiacijoms. Tačiau tuo sunku patikėti. Ar galima daryti prielaidą, kad viduramžių Europos valstietis, patyręs tam tikrą prefrontalinės smegenų žievės pažeidimą, būtų tapęs kaupiku? Galėtume tikėtis, kad dešimtyse tūkstančių namų ūkio inventorių, išlikusių iš vėlyvųjų viduramžių Europos, rasime kompulsyvaus kaupimo įrodymų. Aš tyrinėjau didelę šio korpuso dalį ir radau tik šimtus akivaizdžiai beverčių daiktų, pavyzdžiui, senų medinių lentų, sudaužytos keramikos, suplyšusių ar sugadintų drabužių. Buvo daugybė šiukšlių, kurias buvo galima nevalingai kaupti netvarkingose krūvose, tačiau nėra įrodymų, kad jos kada nors buvo kaupiamos.”

Nevalingas kaupimas yra istorijos sukurtas produktas, iškilęs modernių laikų bei industrinių pokyčių akivaizdoje ir iš esmės yra susijęs su augančiu vartotojiškumu. Nors žmonės buvo linkę išsaugoti ir laikyti objektus, tačiau kompulsyvumo aspektas pasireikšdavo patiriant stresą, kapitalizmo struktūrų spaudimą, išgyvenant fizines, socialines ar istorines traumas. Pasak autoriaus, kompulsyvus kaupimas yra ganėtinai tolimas reiškinys nuo prisitaikomojo
kaupimo, būdingo voverėms ir kėkštams, ar Paleolito laikų žmogui. Prisitaikomojo kaupimo modelis, pavyzdžiui, gali būti sezoninis arba sukeliamas tam tikrų įvykių. Sukauptos gėrybės dažniausiai yra skirtos valgyti arba atlikti mainams. Toks kaupimas atliekamas su rūpesčiu ir, dažnai, malonumu. Tuo tarpu, nevalingas kaupimas asocijuojamas su negebėjimu paleisti tam tikrų daiktų. Idėja su savo turtu išsiskirti, tokiems žmonėms sukelia nerimą, išgyvenantys šią būseną tapatinasi su savo daiktų krūvomis. Įrankių ir daiktų gausa bei įvairovė tapo neatskiriama žmogaus gyvenimo dalis, žmogaus tąsa.

(...)

“Į savo būtį prisijungėme daiktus panašiai kaip mūsų tolimi eukariotiniai protėviai įtraukė mitochondrijas, o mūsų genomas absorbavo autonomines virusų DNR grandines. Mes visada buvome post-žmogiški kyborgai. (...) Žmogaus kūnas yra tarsi kontaktinis popierius, lengvai sugeriantis ir atskleidžiantis besikeičiančios materialinės ir socialinės aplinkos paliekamus įspaudus.” - sako Daniel L. Smail.

Savaime suprantama, kad prie šiuolaikinio gyvenimo būdo adaptuojasi ne tik įpročiai ar veiklos, bet ir kūnai, kurie pasak post humanistinės teorijos tampa beveik kyborgiški. Ne tik dėl kūno tąsos per objektus, bet kūno sudėties kurioje atsiranda ne tik organiškų, bet ir dirbtinės kilmės medžiagų. Kūnas tampa neišnykstančių medžiagų talpykla - mikroplastikų archyvu. Mikroplastikai pradeda įsipatoginti mūsų organizmuose ir leidžia spekuliuoti,kad kažkada mes ar kitos gyvybės rūšys mikroplastikus įtrauks į sau būtinų medžiagų sąrašą. Panašiai, kaip prieš 2.4 milijardus metų nutiko stromatolitams staiga pradėjus gaminti, tuo metu vyravusiai gyvybei toksišką deguonį, taip vos nenušluojant visų organizmų nuo žemės paviršiaus. 2021-ųjų pradžioje, Environment international išleistoje studijoje “Plasticenta: First evidence of microplastics in human placenta”, aprašomas tyrimas, kurio metu buvo analizuojamas mikroplastikų kiekis placentose, motinos bei kūdikio kūnuose. Atlikus tyrimą, keturiose placentose iš šešių, buvo rasta iki 12 skirtingų mikroplastiko fragmentų - tai buvo netaisyklingos formos, pigmentais dažytos mikroplastiko dalelės. Analizuojant pigmento pradmenis mokslininkai identifikavo, jog dalis jų buvo naudoti dirbtinėms pakuotėms, dažams, klijams, tinkui, kosmetikos bei asmens higienos priemonėms gaminti. "Tai tarsi kyborgo kūdikis, kurį sudaro ne tik žmogaus ląstelės, bet ir biologinių bei neorganinių darinių mišinys." teigė tyrime dalyvavęs mokslininkas Antonio Ragusa.

Žmogus ištobulėjo kaip rūšis dėka gebėjimo prisitaikyti bei inkorporuoti objektus į savo buitį ir kūnus. Palyginus neseniai žmogaus evoliucijoje įvyko lūžis – žmonės suprato, jog gali keisti ir modeliuoti aplinką, taip ją prisitaikant sau. Plastiškumas leidžia mums keistis bei formuoti save kaip rūšį, kaip visuomenę. Į plastiškumo svarbą ateičiai, dėmesį atkreipė ir Daniel L. Smail, teigdamas,kad “neuro-istorinis požiūris prasideda nuo principo, jog žmogaus smegenys yra gana plastiškos ir todėl nuolat atviros raidos ir kultūros poveikiui. Tai nereiškia, kad smegenis turėtume laikyti baltu popieriaus lapu. Priešingai, tokios įtakos, sąveikaudamos su tam tikromis smegenų ir (arba) kūno sistemomis, gali sukelti nenuspėjamą, į ateitį nukreiptą poveikį.”

Pasak Endel Tulving, atmintį tyrinėjančio kognityvinių neuro-mokslų specialisto, plastiškos žmogaus smegenų sąvybės, bei sąmoningas noras tobulėti, buvo kertinis faktorius įgyvendinti kultūrinę evoliuciją,kurios pasiekti būtų neįmanoma be labai specifinės ir bene tik žmogui būdingos kognityvinės charakteristikos – chronestezijos. Glaustai apibendrinant, tai yra neurokognityvinis gebėjimas leidžiantis save suvokti asmeninėje laiko dimensijoje. Prisiminti/atkurti praeities įvykius ir situacijas, galvoti apie praeitį; taip pat, sąveikaujant su ateitimi, įgalinantis planuoti, tikėtis bei galvoti apie tai kas bus. Kitaip tariant, chronestezija individualų keliavimą laiku paverčia įmanomu.

Nors tikslių ir tiesioginių tyrimų dėl numanomos chronostezijos egzistavimo nėra, tačiau tam tikrų įrodymų galima rasti iš klinikinių atvejų. Viena iš plačiausiai paplitusių istorijų yra apie pacientą K.C., kuriam, operacijos metu, mėginant pašalinti amnezinį sutrikimą, sukeltą smegenų traumos metu, buvo išpjauta dalis hippocampus – 5 centimetrų skersmens, jūros arkliuko formos darinys, esantis apatinėje-vidurinėje smegenų dalyje. Hippocampus yra svarbi limbinės sistemos dalis ir atlieka erdvinės atminties bei navigacijos, ilgalaikės bei trumpalaikės atminties konsolidacijos funkcijas. Po operacijos, pacientas K.C buvo sąmoningas, galėjo bendrauti, kalbėti, suvokti pasaulį ir save. Pacientas neturėjo problemų su momentine atmintimi, tačiau pašalinus hipokampusą jis negalėjo prisiminti nieko, kas yra įvykę praeityje – K.C. buvo nepajėgus keliauti asmeniniu laiku atgal bei planuoti ir įsivaizduoti ateitį. Paklaustas ką pacientas planuoja veikti rytoj, atsakė “tai kas atrodys tinkama”. Panaikinus sąmoningą praeities ir ateities suvokimą jis galėjo tik protiškai suvokti laiką, tačiau negalėjo jo patirti. Kadangi K.C. turi suvokimą apie “aš” dabartyje”, jo sunkumus siejamus su asmeniniais praeities ir ateities prisiminimais, galime sieti su nefunkcionuojančia chronostezija.

KAVB bibliotekos saugyklose esančios knygos nėra rūšiuojamos pagal žanrus, išleidimo metus ar abėcėlės tvarką - visos čia sukauptos kopijos yra žymimos pagal jų formatą (dydį). Knygų bibliotekoje paprasčiausiai yra per daug, kad būtų galima įdiegti labiau sofistikuotą sistemą, tad kiekvienai knygai atsitiktinai sugeneruojamas unikalus kodas. Šis principas tirpdo įprastą, chronologiškai ar linijiškai suprantamą informacijos saugojimo būdą ir sufleruoja apie plastišką ir belaikišką atsitiktinumu grįstą, spekuliatyvų duomenų tekėjimą. Čia bibliotekos saugyklos veikia tarsi Hippocampus.

Manome, kad jei planuojama renovacija nebus atlikta pakankamai atidžiai, yra rizikuojama pažeisti šias, visiems miestiečiams priklausančias, kolektyvines smegenis. (...)”

Trečiajame, metalinėmis konstrukcijomis į dvi dalis padalintame saugyklos aukšte yra saugoma apie 300 tūkstančių periodinių leidinių, talpinančių kasdienybės įrašus, renkamus nuo 19 amžiaus pabaigos. Spekuliatyviai konstruojant pasaulį, kuriame kūrėsi naujoji biblioteka, išanalizavome KAVB projektavimo ir statybų laikotarpiu publikuotus, mokslo populiarinimui skirtus leidinius (tokius kaip Mokslas ir gyvenimas, Mokslas ir technika, Statyba ir architektūra, Žmogus ir gamta) Šie žurnalai ir laikraščiai, nors ir taikėsi į išsilavinusią auditoriją, tačiau vistiek buvo gausiai cenzūruojami, kupini melagingų žinių, netikrų faktų. Čia galėjote išvysti jau ne už ilgo pasirodysiančius skraidančius automobilius, ar pasigilint į dietą sudarytą žmonėms planuojantiems savo gyvenimą leisti marso kolonijoje.

Leidiniai laviruojantys tarp mokslo ir pseudo-mokslo, kartais net ezoterikos, tarsi virsta moksline fantastika, nutiesiančia kelią netradicinėms priemonėmis vedamam tyrimui ir leidžiančia pasinerti į spalvingas, kosminio amžiaus saulėlydžiu nutviekstas, švino prisodrintas, optimistine didaktika dvelkiančias publikacijų krūvas. Netrukome pastebėti ryšį tarp visuomenę ištikusios kolektyvinės traumos, vyravusio deficito ir noro spekuliuoti apie netrukus užgriūsiančią pažangią ateitį.

[meditation #1] to lift the leg of a horse

Whether we speak of a horse, a lover, a tree, or yourself, to care for the living is to care for a body. Everybody is an archive, a vulnerable accumulation of history subject to deterioration and decay. But not every archive is a body.

If you ever take horse-riding lessons, you’ll first learn about caring for the body of the animal. To begin with, you’ll need three brushes and a hoof pick. There’s a round rubber brush that looks like it would give a good massage – you use that to loosen the matted hair and dirt. Next you take a hard, bristled brush that looks like a big bath scrubber, and use that to carefully work out any dried sweat and dust, especially where the saddle has been. And then you take the softest brush, making loose circles over the whole body, following the pattern of the coat, giving it a light sheen, and drawing out the natural splendor of the horse’s muscular physique. Lastly, and this is the most difficult for beginners, because it involves standing at the rear of the horse and actually picking up the horse’s leg, you take a metal pick to confidently dig into the hoof and clean out any gunk that may have gotten lodged in there – manure, hay, small stones, dirt.

Forest defenders have propagated the analogy of forest as library in an effort to break down the persistent and misleading nature-culture divide. Trees are heavy volumes, holding countless generations of lived experience, but we fail to lift them from the shelves, and thereby lose access to their contents. We, readers of words, scanners and scrollers of pages, are barely literate when it comes to reading the autobiographies of trees. We fail splendidly! Only with careful observation (love) is greater literacy possible. Tree rings sing the blues, and we can learn to hear a story of drought and hard times. A hollowed-out trunk might betray the past presence of insect populations, small animals or fungi. And one can always try to acknowledge how prolific, rhizomatic networks of roots and mycelium are busy writing great sagas even if their language is still untranslatable. But gentle arborists aside, most of us have great difficulty learning about why an oak tree branches out one way and not another, and what that branching communicates. Learning from any archive (horse, lover, tree, yourself) might more precisely mean learning from the multitude of decisions a tree makes to branch out at a specific time and place.

Bodies sit, stand, study, wander, and drift off while striving for a specific type of literacy. A building is moved and removed, briefly hinting at a deep primordial silence. Volumes too, are moved, and removed; sometimes no one even notices. Buildings and trees stand and fall whether or not anyone is there to observe them. History is defined by violence, but that doesn’t constitute a crime, and there is no place for witnesses. 

A library, when it is considered to be static and fixed, is incapable of making decisions, and is subjected to the elements: destructive forces such as fire, floods, earthquakes and tsunami, or subtle energies that cause slight, unnoticeable differences. Forgetfulness, shortsightedness, carelessness, or neglect can cause such a library to bend, and sometimes even bring it to its knees. But following the line of the forest defenders in the opposite direction, what if libraries (not only forests, but also buildings) are expansive, uncontained organisms involving all of their temporary residents in various ways – people who come to borrow a book or use a computer, plants sharing the same breath with receptionists, soil microbia nourishing basement files, the occasional mouse, and silverfish eating the glue in spines of books? Libraries too, live, move, die, and have the potential to fall apart for lack of love. 

Lifting a horse’s standing leg to clean out the hoof, it should be emphasized, doesn’t require strength, but instead depends on being able to read and understand subtle communication cues from the horse. It’s a coaxing more than a lifting, and knee will bend reflexively if the choreography is just so.

Marianna Maruyama, 2022